Apie "menininkus" ir "fotografus"

Pratęskime pažintį su menininke Marcinkevičiūte - Mili Milena. Didesnę dalį gyvenimo pašventusi muzikai Milena iki 2002m., kol nepateko į plenerą Šventojoje, galvojo, kad niekada nesugebėtų tapyti.Šiandien Milena yra labai energinga, produktyvi dailininkė, kurianti įvairaus stilius darbus. O visoje jos kūrybinėje erdvėje ypatingai akis "pagauna" jos fotografijas.
Viltingai tikiu, kad visi Milenos pamąstymai, Jums bus vertingi ir pagelbės nelengvame fotografų paieškoje savo šventei.

Šiandien verta pakalbėti apie ,,menininkus” ir ,,fotografus”. Pastarieji tik fiksuoja įvykius, t.y. jie yra labiau reportažiniai fotografai, nei menininkai. Jie išmano, kaip padaryti kokybišką kadrą, žino, kaip valdyti įvairius fotoaparato nustatymus, žodžiu, yra techninės dalies meistrai. Reportažiniai fotografai kartais net galvos nesuka apie idėją, nesivargina idomiau sustatyti žmonių, jau nekalbant apie nuotraukoje įamžinamą kažkokią istoriją. Jie tik ,,gaudo kadrus”. Todėl renkantis žmogų, kuris įamžins šventę, reikia pasvarstyti, ar tikrai užteks ,,pagautų” kadrų. Pirmieji kūrėjai galbūt ne tiek idealiai yra apsišarvavę šiomis žiniomis, tačiau jų darbai būna labai šilti, dvasingi, jaukūs ir kokybiški. Jei papulsite ant apsišaukėlio (jaunieji kosmose), Jūsų daugelis ,,pagautų” kadrų gali būti su sumuštiniu burnoje arba užstalėje su visomis mišrainėmis. Būkite budrūs. Deja šios kategorijos fotografuotojai neturi nei pirmųju, nei antrųjų specialistų savybių.
Ar verta samdyti žmogų, kuris ir filmuoja,ir fotografuoja? Jokiu būdu NE. Įsivaizduokite, kad nusiprausimui, apsirengimui, maisto pagaminimui turite tik vieną ranką. Ar darbas bus kokybiškas? Žinoma – ne. Viena akimi fotografuoti, kita filmuoti vestuves teoriškai galima, bet praktiškai, kokybės atžvilgiu – nepavyktų net vunderkindams. Tai tolygu viena ranka vairavimui mašiną, kita – lėktuvą.
Taip pat neretai tenka girdėti sakant:„ kam samdyti fotografą –pafotografuos draugė, ji nedirba fotografe, bet mėgsta „fotkint“ ‘‘. O kas sakė, kad „daryti daug“ yra tolygu „daryti gerai“? Taisyklė tinka bet kokiam amatui. Tarkim, dainininkas, kuris dainuoja 10 valandų per parą nebūtinai turi būti geras, nes tikėtina, kad jis dainuoja netaisyklingai. Su fotografavimu tas pats, yra tokių fotografuotojų mėgėjų, kuriem svarbu tik kuo daugiau „pliauškinti“, taip sustiprinant efektą, kad jis tikrai „išmano“ savo darbą.
Daugelis žmonių labai bijo fotoaparato. O bijo ir vengia, nes nežino kaip ,,pozuoti”. O pozuoti nereikia. Didžiausia sėkmingo ,,pozavimo” paslaptis – labai ilgesingai žiūrinčios ir meile degančios akytės. Nuotrauka visada pasiseks ir ,,galėsite į save žiūrėti”.
Negailestingai sugriausiu mitą, kad profesionalūs ir brangūs fotoaparatai daro gražias nuotraukas. Kad nuotrauka būtų graži, reikia atlikti juvelyrinį darbą su retušavimo programa, nes nei viename fotoaparate nėra programos, kuri ,,nematytų” Jūsų spuogų.
Fotošopas – ne baubas ir ne vaiduoklis, kad reikėtų jo bijoti. Nei vienas žurnalas, nei viena rimta studija, nei vienas profesionalas iš didžiosios raidės, negali ir nenori išvengti koregavimo programų. Manote žvaigždės išties tokios gražios? Internete galima pamatyti ne vieną įžymybę, fotografuotą gatvėje ir kaip iš tiesų ji atrodo. Vargu ar jos tiek gerbėjų turėtų, jei jų nuotraukos visuomenei būtų pateiktos tokios, kaip jas nufotografuoja žurnalistai. Žmogus taip jau sutvertas, kad jam svarbu estetika. Juolab savęs paties įamžinimo.
Tiesa, daugeliui atrodo, o ir ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad fotografo darbas yra vieni juokai: būni „baliuje“, linksma, gera, tereikia mygtuką kartais nuspaust, ir pinigai – tavo. Romantiška, tiesa? Būtų romantiška, jei tame būtų romantikos. Fotografui tenka nudirbti didžiulį fizinį ir emocinį darbą. Tai ne tik „lengvas“ pasportavimas lakstant po miestą ir laukus nuo pat jaunosios makiažo iki tortų pjovimo, dešimties ir daugiau kilogramų kuprinės tampymo, trijų kilogramų fotoaparato laikymo prie akies, tačiau didžiulė atsakomybė, kad kadras būtų ir meniškas, ir kokybiškas, o tam reikia turėti daug idėjų ir žinių, o ir kantrybės, suvaldant būrį žmonių, kuriems norisi ne fotografuotis, o „prie mašinos“ linksmiau laiką leisti. Suprantate, apie ką kalbu. Dažnai tenka dirbti ir psichologu, ir mažamečių vaikų auklėtoju. Būtų laikas ir romantikai – pinigų paėmimui už darbą, bet... Seka dar viena „linksmoji“ dalis – tas pats garsusis Fotošopas. Stebuklų nebūna – pirštais spragtelėjus, nesusitvarko per sekundę visi negeri dalykėliai, kurie kaip kandys „sėdi“ nuotraukoje. Todėl ištisos dienos ir savaitės prasideda ir baigiasi prie kompiuterio.
„Pasifotkinsim patys“ - dažnai girdima frazė. Tačiau nuoširdžiai gaila tokių žmonių, nes pataupę, jie nebetenka prisiminimų, šventė juk nebepasikartos. O tokių nuotraukų paversti geromis jau nebeišeina.
Beja, daugelis apkalbėtų dalykų tinka ir renkantis vestuvių filmuotojus, nes tai yra ta pati meno sritis, tik dirbama su judančiu vaizdu.
Taigi, pabaigai norėtųsi palinkėti apsvarstyti savo prioritetus: suknelės, mišrainės ar prisiminimai... Tikiuosi, kad šis visas „rašinėlis“ daugeliui nesusidūrusių ir nieko nesuprantančių apie fotografijoją, padės nepaklysti šiame vandenyne.

Su meile, Kristina
El.p.: sventesakordai@hotmail.com